Nelegalūs migrantai: su kokiomis teisinėmis problemomis susiduria mūsų valstybė ir kaip jas spręsti - Marger

2022 08 03

2021 metų viduryje prasidėjo precedento neturintis nelegalių migrantų iš Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių antplūdis per Baltarusijos teritoriją į Lietuvą, Latviją ir Lenkiją, dar kitaip įvardijamas kaip Baltarusijos ir Rusijos surengta hibridinio karo ataka prieš šias ir kitas Europos Sąjungos šalis. Tokiu metu Lietuvos valstybės institucijoms ir ekspertams iškilo ne tik naujų praktinių iššūkių dėl šios krizės suvaldymo, bet ir gan gilių teisinių dilemų, susijusių su dviejų vertybių – valstybės viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo iš vienos pusės, ir migrantų teisių apsaugos iš kitos pusės, kolizija.

Migracijos srautų valdymas Lietuvoje buvo problematiškas dar prieš krizę

Atkreiptinas dėmesys, kad už migracijos reikalus tiesiogiai atsakingas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jau kurį laiką, dar iki pastarosios migrantų krizės, vykdė gan ydingą praktiką dėl užsieniečių galimybių laisvai judėti ir apsigyventi Lietuvoje ir kitose Šengeno erdvės valstybėse apribojimo tuo pagrindu, kad tokie užsieniečiai galimai kėlė grėsmę valstybės viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Vienas iš tokių atvejų, kai pagal Lietuvos teisės aktus užsienietis automatiškai laikomas keliančiu grėsmę valstybės viešajai tvarkai ar visuomenei – užsienietis buvo nuteistas už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir teistumas neišnykęs ar nepanaikintas. Taigi praktikoje neretai pasitaikydavo, kad Migracijos departamentas, iš esmės neatlikęs jokio išsamaus tyrimo dėl to, ar užsienietis kelia kokią nors realią grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, neįvertinęs jokių individualių asmenį charakterizuojančių aplinkybių (tokių kaip šeimyninė padėtis ir šeimos išlaikymas, socialiniai ir ekonominiai ryšiai, gyvenamoji vieta, darbo galimybės, padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, polinkis daryti nusikalstamas veikas ir kt.) ir netgi nepaprašęs užsieniečio paaiškinimo už bet kokį sunkų nusikaltimą (pvz., didelio kiekio kontrabandos gabenimą per sieną, galimai net ir pačiam krovininio vilkiko vairuotojui nežinant) uždrausdavo tokiam asmeniui penkis metus atvykti ir apsigyventi Lietuvoje ir kitose Šengeno erdvės valstybėse.

Lietuvos administraciniai teismai nepalaiko Migracijos departamento vykdomos politikos

Lietuvos administraciniai teismai yra panaikinę ne vieną tokį Migracijos departamento sprendimą, nurodydami, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės į ateitį nukreiptas vertinimas. Taigi, nors tam tikras situacijos prognozavimas neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė.

Lietuvos administraciniai teismai, nagrinėdami tokio pobūdžio bylas pažymi, kad „Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų“, iš esmės konstatuojant, kad tokia Migracijos departamento praktika neužtikrina pakankamo asmens individualios situacijos tyrimo ir vien šiuo pagrindu atitinkami sprendimai dėl užsieniečių teisių apribojimo yra nepagrįsti.

Tarptautinės institucijos kritikuoja Lietuvos veiksmus migrantų atžvilgiu

Vis dėlto, žinome, kad 2021 m. prasidėjusios hibridinės atakos akivaizdoje migrantų prieglobsčio prašymus Lietuvoje nagrinėję administraciniai teismai absoliučią daugumą tokių prašymų atmetė kaip nepagrįstus. Tie migrantai, kurie sulaukę teismo sprendimo nepasinaudojo galimybe grįžti į savo gimtąją šalį, iki šiol yra priverstinai apgyvendinti migrantų apgyvendinimo centruose. Šie Lietuvos institucijų sprendimai yra griežtai kritikuojami tarptautinėje erdvėje.

Organizacijos „Amnesty International“ 2022 m. birželio 27 d. paskelbtoje ataskaitoje sąlygos Lietuvoje veikiančiuose migrantų apgyvendinimo centruose įvardijamos kaip nežmoniškos, neleistinas elgesys su asmenimis. Teigiama, kad asmenys buvo kankinami ir patyrė kitokį netinkamą elgesį, negalėjo pasinaudoti sąžininga prieglobsčio procedūra ir kt.

Daug kritikos tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu susilaukė ir Lietuvos valdžios institucijų pritaikyta migrantų atstūmimo politika, neleidžiant šiems net pereiti valstybės sienos. Buvo teigiama, kad tokia politika akivaizdžiai prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktų dėl migrantų teisių užtikrinimo reikalavimams, kurie turi aukštesnę galią negu bet kokie nacionaliniai teisės aktai.

Dar vieną smūgį Lietuva patyrė 2022 m. birželio 30 d., kuomet Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) priėmė sprendimą byloje dėl migrantų (C-72/22 PPU), iš esmės pripažindamas Lietuvos veiksmus valdant migrantų antplūdį neteisėtais.

Kyla klausimas – kokį tuomet teisėtą elgesio modelį Lietuvos valdžios institucijos turėjo pasirinkti nelegalių migrantų (kurie de facto netgi padarė nusikalstamas veikas – Baudžiamojo kodekso 291 straipsnis „Neteisėtas valstybės sienos perėjimas“), atžvilgiu? Ar Baltarusijos aktyviais veiksmais skatintas ir vykdytas itin didelio mąsto tokių neteisėtų migrantų patekimas į Lietuvą, galėjęs esmingai sutrikdyti valstybės institucijų veiklą ir viešąją tvarką, iš esmės, kaip dabar jau žinome, Rusijos ir Baltarusijos karinės invazijos į Ukrainą išvakarėse, negali būti laikomas keliančiu realią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui?

ESTT suformulavo itin griežtus migrantų krizės valdymo kriterijus

Minėtame 2022 m. birželio 30 d. sprendime ESTT pripažino Lietuvos vyriausybės argumentus, jog  stabdant migrantų krizę buvo siekiama užkardyti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui,  nepagrįstais.

Dėl galimybės prašyti prieglobsčio, kai asmuo jau neteisėtai pateko į Lietuvos teritoriją ESTT išaiškino, kad „negalima bendrai remtis grėsme viešajai tvarkai ar vidaus saugumui, kylančia dėl masinio trečiųjų šalių piliečių antplūdžio, ir taip pagal SESV 72 straipsnį pateisinti nuostatos <…> pagal kurią iš neteisėtai valstybėje narėje esančio trečiosios šalies piliečio de facto atimta teisė pateikti tarptautinės apsaugos prašymą šios valstybės narės teritorijoje“.

Dėl galimybės sulaikyti neteisėtai patekusius į Lietuvos teritoriją migrantus, tai pateisinant tuo, kad Lietuva yra įvedusi nepaprastąją padėtį, ESTT nurodė: „tai, kad tarptautinės apsaugos prašytojas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai, nėra vienas iš pagrindų, kuriais remiantis <…> galima pateisinti tokio prašytojo sulaikymą. <…> grėsmė nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai gali pateisinti prašytojo sulaikymą arba jo pratęsimą tik su sąlyga, kad dėl jo asmeninio elgesio kyla realus, tuo metu esantis ir pakankamai didelis pavojus pagrindiniam visuomenės interesui arba atitinkamos valstybės narės vidaus ar išorės saugumui. <…> Taigi negalima pritarti tam, kad toks prašytojas gali kelti grėsmę šios valstybės narės nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai <…> vien dėl to, kad jis valstybėje narėje yra neteisėtai“.

Kitaip tariant, Teisingumo Teismas išaiškino, kad Lietuva ne tik tinkamai neužtikrino neteisėtų migrantų teisės prašyti prieglobsčio, bei ir apskritai neturėjo teisės sulaikyti migrantų šalyje, net jei jie į šalį pateko akivaizdžiai neteisėtai, nebent įrodytų, jog konkretus asmuo kelia realią ir pakankamai didelę grėsmę visuomenei ar valstybės saugumui. Tokie Teisingumo Teismo išaiškinimai gali reikšti, kad artimiausiu metu Lietuvos teismai sulauks ne vieno sulaikyto migranto skundo dėl jam neteisėtu sulaikymu ar kitais pažeidimais padarytos žalos atlyginimo.

Papildant aukščiau nagrinėtą aspektą, kad Migracijos departamentas tinkamai nemotyvuoja savo sprendimų dėl teisinių sankcijų taikymo užsieniečiams, Teisingumo Teismas tokios išvados iš esmės priėjo ir savo sprendime, atkreipdamas dėmesį į tai, kad „Lietuvos vyriausybė, beje, nepaaiškino, koks yra tokios priemonės poveikis viešosios tvarkos palaikymui ir vidaus saugumo užtikrinimui esant nagrinėjamai ekstremaliajai situacijai dėl masinio migrantų antplūdžio. <…> Galiausiai dėl per teismo posėdį pateiktų Lietuvos vyriausybės argumentų, kiek juos galima suprasti taip, kad dėl išskirtinės situacijos, susiklosčiusios dėl migrantų antplūdžio, pagal SESV 72 straipsnį galima nukrypti nuo visų Direktyvos 2013/33 nuostatų, reikia pažymėti, kad ši vyriausybė šiuo klausimu pateikia tik bendro pobūdžio pastabas, kurios, atsižvelgiant į šio sprendimo 70 ir 71 punktuose primintą jurisprudenciją, negali pateisinti šio straipsnio taikymo“.

Trūksta aiškaus reglamentavimo tiek nacionaliniu, tiek ES lygmeniu

Apibendrinant, Lietuva ir Europos Sąjunga jau daugiau nei metus kovoja su naujais ir labai rimtais tiek praktiniais, tiek teisiniais iššūkiais bandant suvaldyti priešiškai nusiteikusių valstybių sukeltą neteisėtų migrantų krizę, siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp valstybės teisėto intereso užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, bei tuo pačiu užtikrinti pakankamą migrantų teisių apsaugos lygį. Tačiau akivaizdu, jog Lietuvos valstybės institucijos stokoja efektyvių Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės įrankių migrantų krizei valdyti, kurie, be kita ko, privalo būti teisiškai nepriekaištingai apibrėžti teisės aktuose.

Lietuvos institucijos dažnai nesivargina arba neturi resursų atlikti išsamų ir individualų tyrimą dėl kiekvieno užsieniečio, nekreipia dėmesio į principinį reikalavimą pagrįsti asmens galimai keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei realumą, kaip pagrindą taikyti tam tikras teisines sankcijas, tinkamai motyvuoti sankcijų taikymą. Šiuo tikslu turėtų ne tik būti keičiama atitinkamų valstybės institucijų netinkama praktika, bet ir peržiūrima nacionalinė teisinė bazė, kad visos aktualios procedūros ir praktikos būtų aiškiai reglamentuotos.

Prasidėjus migrantų krizei aukščiausi Lietuvos valdžios atstovai aiškino, kad aktyviai diskutuoja su Europos Sąjungos institucijomis dėl galimybės keisti Europos Sąjungos teisinį reguliavimą migrantų tema, nes dabartinis reguliavimas neapima tokių nestandartinių situacijų kaip užsienio šalių vykdomos hibridinio karo atakos panaudojant migrantus iš kitų šalių, bei efektyvių tokių situacijų sprendimo būdų. Tačiau iki šiol negirdime jokių tokios diskusijos rezultatų.

Manytina, tai yra bent kelios aiškios kryptys, kuriomis turėtų būti dirbama siekiant pagerinti ne tik Lietuvos įvaizdį, bet ir Lietuvos veiksmų teisinį vertinimą migrantų krizės valdymo kontekste, bei išvengti tiek galimų ES sankcijų dėl ES teisės aktų nesilaikymo (kokias patyrė Lenkija dėl savo teismų reformos, apribojančios teisėjų nepriklausomumą), tiek individualių užsieniečių skundų ir reikalavimų atlyginti neturtinę žalą, susijusią su neteisėtu sulaikymu ar kitais žmogaus teisių pažeidimais. Dar daugiau – šie ir kiti darbai būtini siekiant ateityje apsiginti nuo analogiškų ar panašių šalių agresorių atakų prieš Lietuvą ir kitas Europos Sąjungos šalis.

Taip pat skaitykite

Sėkmės istorija: apginti tėvo interesai byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir leidimo išvežti gyventi į užsienį
Skaityti
Socialiniai tinklai: ar neapykantos kalbos skleidėjui gali kilti baudžiamoji atsakomybė
Skaityti
Sėkmės istorija: svarbi kliento pergalė apeliacinės instancijos teisme
Skaityti
Fizinio asmens bankrotas: kodėl atsidūrus finansinėje duobėje (ne)sąžiningumas yra svarbus ir kaip jis atpažįstamas teismų praktikoje
Skaityti
Elektriniai paspirtukai: ar naujas reglamentavimas paskatins saugesnį važiavimą
Skaityti
Visos naujienos

Susisiekite su mumis

    Mūsų svetainėje naudojami slapukai, kad užtikrintume jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su mūsų slapukų politika.